Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas. Jeigu nuo dūmų akys ašaroja, teks daug tais metais vargo pakelti (verkti). Jeigu per laužą šokanti pora nepaleidžia rankų, tai jie tais metais sukurs šeimą — visą gyvenimą tvirtai vienas kito laikysis. Kuomet žmonės kasdieniniame gyvenime daugiausia rėmėsi liaudies medicina, o ne pirktiniais vaistais, diena prieš Jonines buvo labai svarbi vaistažolių rinkimui. Buvo tikima, kad Joninių naktį raganos sugadinančios vaistažolių veikimą. Todėl Joninių išvakarėse moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus vyrai (kurie neturėdavo tiek daug ūkio darbų) pasipildavo po laukus, raistus ir miškus prisirinkti vaistinių augalų, kad jų užtektų visiems metams ne tik sau, bet ir naminiams gyvuliams gydyti. Buvo renkamos ramunėlės, širdažolės, puplaiškiai, pelynai, čiobreliai, valerijonai, juodgalvutės, mėtos, rūtos (žmonės tikėjo, kad rūta yra vaistas nuo 99 ligų) ir kitokie vaistiniai augalai. Vaistažoles rūpestingai surišdavo j ryšelius, sudžiovindavo, pakabinant jas palėpėje ar ant aukšto, o vėliau surūšiuodavo ir padėdavo žiemai. Jos buvo vartojamos įvairiai: verdant arbatą, užpilant degtine, sutrinant ir sumaišant su taukais, ir pan.

Joninių burtai mums jau nebeturi žūtbūtinės reikšmės, kaip senovės laikais, tačiau galime jais pasidžiaugti, juos išmėginti tik šiaip sau, vidurvasario nakties pasilinksminimui paįvairinti. Laužas ir prie jo vaišės yra būtina Joninių naktį. Čia taip pat labai tinka lietuviškos jaunimo ir meilės dainos, bauginančios pasakos apie raganas, burtininkus, piktuosius demonus ir paparčio žiedą. Vaikai mėgsta Paparčio žiedo magiją, ypač kai jų paklausiame: „O ką tu darytum, jeigu rastum paparčio žiedą?"