Tas tuoj suprato, kad yra suradęs stebuklingąjį paparčio žiedą. Augalas vešlus, žalias, visur augantis, ypač miškuose, drėgnose pievose — toks, kaip visi kiti aplinkos augalai, nors niekam nepavyko rasti paparčio sėklų, pamatyti žiedo. Tai kaip jis dauginasi? Iš to kilo tikėjimas, kad paparčio žiedas stebuklingas. Augalas žydi pačiu magiškiausiu metų laiku — šv. Jono naktj. Kas tą žiedą atranda, supranta paukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas; žino, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai,mato Giltinę(gali pasakyti:kas gyvens ir kas mirs). Šias paparčio žiedo savybesžino ne tik žmonės,bet taip pat raganos ir visos demoniškosios būtybės. Jos labai stengiasi paparčio žiedą pasigriebti. Jeigu papartyne tuo metu sėdi ir žmogus, laukdamas paparčio pražystant, baidyklės jį visaip baugina, vilioja, stengiasi nukreipti dėmesį nuo paparčio. Kai žmogus tik nusuka akis į šalį, tuomet, kaip tyčia, paparčio žiedas išsiskleidžia ir tenka kuriai baidyklei ar raganai. Yra pasakų, kaip žmogelis, eidamas Joninių naktį per girią, kur auga daug paparčių, netikėtai rado paparčio žiedą: žiedas užkrito už jo apavo. Staiga tarytum viskas nušvito, žmogelis galėjo suprasti naktinių paukščių ir žvėrelių kalbą, girdėjo net, ką šv. Jono vabaliukai žybčiodami pasakoja vieni kitiems. Jielis atsisėda pailsėti ir nusiauna kojas — žiedas iš apavo iškrinta ir visi stebuklai pasibaigia.

Paparčio žiedas panašus į blizgantį, tviskantį raudoną ar vaivorykštės spalvų žiburėlį, jis prasiskleidžia lygiai 12 val. Joninių naktį. Žiedą galima paimti, jeigu apsirėši aplink paparčių krūmą ratą šermukšnine lazda (mat šermukšnis yra taip pat stebuklingas medelis, kurio bijo piktosios dvasios, raganos. Joms užpuolus, galima apsiginti šermukšnine lazdele) arba šventintu sidabriniu daiktu, keikia tame rate atsisėsti ir jokiu būdu nenuleisti akių nuo paparčio, nesvarbu, kas aplinkui darysis. Papartis žydi tik trumpučiuke akimirką. Kaip jau minėta, žmogaus dėmesį stengiasi nukreipti įvairios baidyklės ir raganos. Matyt, kad joms visuomet pavyksta, nes žmogus taip ir neranda paparčio žiedelio. . .

Joninių naktį daromi burtai: stengiamasi sužinoti ateitį. Merginos n upina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės. Pinami vainikai, kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį (ypač į upelio vagą). Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas